+370 671 19931
Paspauskite "Enter", jei norite atlikti paiešką, arba "Esc" klavišą, kad uždaryti.
Blog thumbnail

Šventoji Žemė – gyvenimo kelionė

Šventoji Žemė – gyvenimo kelionė

Blog thumbnail ,

Piligrimo kelionė į Šventąją Žemę

Sakoma, kad piligrimo kelionė po Šventąją žemę – tai intensyvus dvasinių pratybų kelias, grįstas archeologija ir istorija, iš naujo skaitant Evangeliją, kuri įrašyta šitoje žemėje. Dar sakoma, kad Jėzaus gyvenimą pasakoja penkios evangelijos. Keturias gali rasti užrašytas knygose, o penktąją – Palestinos žemėje. Tam, kas ją skaito, atsiveria ir kitų keturių aprašytas pasaulis…

Tarp Eufrato lygumų rytuose ir Nilo slėnio vakaruose plyti Derlingasis pusmėnulis, matęs tautų, civilizacijų, kalbų ir religijų kaitą, išsaugojęs trijų pagrindinių pasaulio religijų tradicijas ir palikimą. Ši žemė svarbi daugeliui krikščionių, nes iš čia Biblijos žinia pasklido po visą pasaulį. Atrodytų, kad Dievas su ypatinga meile pažvelgė ir palaimino šią žemę…

 

 

Jeruzalė

Pirmą kartą išvydęs Jeruzalę, žvelgdamas nuo Alyvų kalno į jos senamiestį, esi tiesiog apstulbintas – tai trijų didžiųjų religijų miestas.

Pirmiausia žvilgsnį patraukia Šventyklos kalnas ir ant jo iškilusi Uolos šventovė. Jeruzalė – šventas miestas ir musulmonams. Musulmonai tiki, kad islamas yra paskutinė dieviškojo apreiškimo pakopa. Ši žemė aprašyta Korane kaip šventa ir Dievo palaiminta. Korane minima ir Al-Aksos (Tolimoji) mečetė, kuri yra trečioji pagal svarbumą po Mekos ir Medinos, o pagal tradiciją pats Mahometas, pakildamas į dangų nuo Šventyklos kalno, primena musulmonams jų religinę pareigą Jeruzalei, Šventajai žemei ir Al-Aksos mečetei, kurią jie apgaubia ypatinga pagarba. Musulmonų buvimas Šventojoje žemėje, jų tikėjimo įkarštis, muedzinų šauksmas kelis kartus per dieną kiekvienam krikščioniui primena tai, kas svarbiausia – ieškoti Dievo ir jam tarnauti.

Istorija

Šiandien Šventojoje žemėje, ypač labai išaugusioje Jeruzalėje, daugiausiai gyvena žydai. Izraelio tauta į Šventąją žemę atkeliavo apie 1300 m. prieš Kristų. Po daugelio persekiojimų, tremties, konfliktų ir karų Izraelio tauta, klajojusi po dykumą 40 metų, į šią žemę atkeliavo dar sykį. Dievas padarė didelių stebuklų kelionėje į Pažadėtąją žemę, globojo ir mokė pasitikėjimo. Mozė Pažadėtąją žemę regėjo tik nuo Nebo kalno, bet tautai, kuria jis taip ilgai vedė, buvo leista į ją įžengti. Jeruzalė per istoriją buvo daugybę kartų niokota, didžioji žydų šventykla paskutinį kartą sugriauta romėnų 70 m. po Kr. Nuo to meto Izraelio valstybė nustojo gyvuoti. 1948 m atsikūrusioje žydų valstybėje daugelis žydų įžvelgia Dievo stebuklą ir Biblijos pranašysčių išsipildymą. Argi ne stebuklas, jog žydų tauta, ilgus amžius buvusi neapykantos taikiniu, išgyveno diasporą ir vėl sugrįžo į savo protėvių šalį.

 

Žydų gyvenimas

Žydai džiaugsmingai pamini valstybės įkūrimo dieną, stropiai švenčia religines šventes. Žydų Šabas – Viešpaties Ramybės diena. Jo laikosi dauguma žydų. Jau penktadienio vakare Jeruzalėje žmonės iš visų pusių skuba prie Raudų sienos. Tai vienintelė išlikusi sugriautos šventyklos siena, prie kurios žydai susirenka pasimelsti. Kiti pažymi Šabą sinagogose arba švenčia namuose. Religingų žydų gyvenimas persmelktas tikėjimo: jie iš visų jėgų stengiasi tarnauti savajam Dievui ir tiksliai vykdo Jo nurodymus. 

Žydų gyvenime didžiosios religinės šventės užima svarbią vietą. Jos atskleidžia ir parodo Dievo veikimą šioje tautoje, sudabartina tautos išėjimą iš tremties. „Nebeturime šventyklos, bet yra paskirtas laikas, kai turi būti Dievo akivaizdoje, eini į šventą vietą, kad patirtum Dievo buvimą“, – sako žydų rabinas. „Kitais metais Jeruzalėje!“ – taip per kiekvieną Paschą sveikina vieni kitus po pasaulį pasklidę žydai. Šiuose žodžiuose slypi troškimas grįžti prie savo šaknų, į žemišką Jeruzalę, dangiškosios Jeruzalės atspindį.

 

Šventoji Žemė

Vis dėlto tikroji taika ir saugumas izraelitų žemės dar neaplankė. Kai į kraštą plūstelėjo naujakuriai, jis nebuvo tuščias… Šventojoje žemėje, kur vyko tiek daug stebuklų Jėzaus laikais, galbūt galima tikėtis dar vieno didžiulio stebuklo – susitaikymo. Tūkstančiai piligrimų dieną ir naktį meldžiasi už taiką Šventojoje žemėje.

Dievo meilė Šventojoje žemėje atsiskleidžia įvairiais pavidalais. Krikščionys, kurie šiandien sudaro tik nedidelį procentą Šventosios žemės gyventojų, tiki, kad daug kartų kalbėjęs per pranašus, Dievas žmonėms prabilo per savo sūnų. Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo sūnų – tai galingas trečiosios didžiosios pasaulio religijos liudijimas.

 

 

Betliejus

Žmonių išganytojas į Betliejų atėjo be garbės ir puošnumo. Tik piemenims buvo paskelbta žinia apie pasaulio išganytojo gimimą. Ir šiandien žmonės iš viso pasaulio į Betliejų atvyksta pamatyti tos amžiams pašventintos vietos. Jie nori pabuvoti ten, kur atėjo į pasaulį Dievas ir buvo patikėtas žemiškiesiems tėvams. Betliejaus bazilika yra viena iš didžiausių ir seniausių Šventojoje žemėje. Čia piligrimai trokšta pajusti vietos nuotaiką, persiimti angelų, Jėzaus tėvų ir kūdikėlį garbinusių piemenėlių džiaugsmu. Tai amžinų kalėdų miestas. Per Kalėdas priešais Katedrą kasmet puošiama eglutė. Nuolat atvykstančios piligrimų grupės, kad ir kokiai konfesijai ar šaliai priklausytų, gieda kalėdines giesmes savo kalba. Džiaugsmas dėl gimusio Dievo sūnaus niekada nesibaigia, nepaisant siena atskirtų Betliejaus gyventojų problemų.

 

Dievo sūnaus žmogiškas gyvenimas

Dievas apsaugojo savo sūnų nuo Erodo rūstybės. Sugrįžusi iš Egipto šventoji šeima įsikūrė derlingoje Galilėjoje savo gamtos grožiu, rodos, šlovinančioje Dievo kūrybą. Nazarete prabėgo Jėzaus vaikystė. Piligrimai atvyksta apžiūrėti šių vietų, pasimelsti ir suvokti Dievo sūnaus žmogišką gyvenimą, įsigilinti į Dieviško žodžio įsikūnijimo paslaptį.

Kaip sako Šventasis Raštas, pakrikštytas Jėzus buvo nuvestas į dykumą. Dykumoje prie seniausio iki šiol gyvenamo pasaulio miesto Jericho (~250 m žemiau jūros lygio) Jėzus meldėsi ir pasninkavo keturiasdešimt dienų. Šis skaičius primena Izraelio vaikų klajonių po dykumas dienas, iki jie pasiekė Pažadėtąją žemę. Piligrimai, nepabūgę kopti į Gundymų kalną, aplanko vietą, kur Jėzus atsispyrė velnio gundymams. Tai prasminga, nes pagundos nuolat bando suvedžioti žmones, kad jie išklystų iš dieviškojo kelio. Dvasinio išgyvenimo sudabartinimas teikia jėgų atnaujinti tvirtus pasiryžimus kovoti su blogiu pasaulyje.

Po dykumos pasninko prasideda Jėzaus viešoji veikla. Jis leidosi į Šventąją žemę skelbti Gerąją naujieną. Prie Galilėjos ežero Jėzus pašaukė mokinius. Jų buvo 12 – paprasti žvejai, palikę savo valtis ir tinklus. Dievo sūnus plačiai užmetė meilės tinklą. Pas tą, kuris veikė su galia, suplaukdavo žmonės. Jis turėjo daug laiko žmonėms, sakydavo jiems pamokymus nuo Palaiminimų kalno. Jis matė, kad jie buvo kaip avys be piemens, matė, kad jie troško Dievo žodžio. Kaip ir šiandien, Dievo žodis turėjo galią apšviesti ir perkeisti tikinčius žmones, pasiekti jų širdis. Paprasti žmonės ir mokiniai taip pat ne visada suprasdavo mokytojo žodžius. Šitaip Dievas per savo sūnų mus moko atleisti, kviečia mus eiti pasitikėjimo keliu. Gerumu ir gailestingumu tikinti širdis tampa Dievo buveine, Dievo ir žmogaus susitikimo vieta.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *